Kas kliudo pastoti ir kaip pasiruošti nėštumui
Ar vaisingumą lemia tik fiziologinės organizmo savybės? Kodėl kai kurios moterys sunkiai pastoja, nors fiziologinių priežasčių lyg ir nėra?
Manau, reikėtų sakyti, kad gydytojai neranda ar nesupranta priežasčių, kodėl šeima nesusilaukia vaikelio. O ar kas nors vertina organizmo užsiteršimo arba streso lygį? Daug ligų ir problemų atlikus tyrimus išaiškėja tik pasiekus kritinį lygį, o iki tol manoma, kad viskas yra normalu. Tačiau daug dalykų, tarkime, šiuolaikinių žmonių patiriamas streso lygis ar mitybos kokybė, kurie laikomi norma, iš tiesų nėra nei normalūs, nei sveiki.
Lygiai taip pat, kaip fizinio kūno užsiteršimas ir išsibalansavimas, galimas ir energinis užsiteršimas bei išsibalansavimas. Neseniai sulaukiau padėkos iš klientės, kad jai pavyko pastoti. Mes kartu dirbome, nes ilgokai nesusilaukė gandrų, nors fizinė sveikata jos buvo gera, tik mėnesinių ciklas nereguliarus. Išvalėme čakras ir stengėmės atsikratyti kuo daugiau blokų, kurie iš esmės riboja, prieštarauja tikrajam „aš“, neleidžia laisvai tekėti energijai kūnu. Taip pat parinkome palankiausias dienas pastoti.
Tai, ką moteris nešioja savyje – pradedant nuo organizmo užsiteršimo toksinais ir sunkiaisiais metalais iki neišspręstų psichologinių problemų, traumų, kompleksų – lemia, ar ji pajėgi tapti tiltu į šį pasaulį ateiti naujai gyvybei, sukurti jai sveiką kūną ir užauginti vaiką su sveika sąmone. Jeigu moters viduje yra didelių traumų, jos persiduoda ir palikuonims. Tai galima vadinti ląstelių atmintimi, šeimos karma arba giminės prakeiksmu.
Ar reikia ruoštis norint pastoti?
Siela pasirenka šeimą, kurioje gims. Todėl jei ilgokai nesusilaukiama vaikučių, reikėtų susimąstyti, galbūt niekas nenori ateiti į šią šeimą, nes ji turi problemų, kurias privalo išspręsti. Ilgokai laukiantiems vaikelio patariu pagerinti mitybą, išsivalyti organizmą nuo teršalų, apsivalyti emociškai per atleidimą, dvasiškai – per maldą, meditaciją, mantrų kartojimą ar kitu priimtiniausiu būdu.
Galima sakyti, kad tai ne moterys nesusilaukia vaikelių, o jie nesulaukia, kol jos tinkamai pasiruoš tapti motinomis.
Kai mes su vyru nusprendėme susilaukti vaikelio, nuo sprendimo iki bandymo pastoti praėjo metai laiko. Mes planavome, ruošėmės, aš skyriau laiko labiau pasirūpinti savo sveikata, priėmėme sprendimus, kurie grąžino mane prie galutinai neišspręstų, tik laikinai paliktų emocinių dilemų. Viskas susidėliojo, kad esamos problemos nebūtų paliktos mano praeityje, o iš tiesų atidėtos spręsti vaikui. Likus trims mėnesiams iki pastojimo su vyru dalyvavome dvasinio tobulėjimo seminare ir labai gilios ir išties apvalančios meditacijos metu aš pajutau/pamačiau šalia savęs savo būsimo vaikelio sielą. Tai buvo žodžiais nenusakoma patirtis. Bet siela laukė būdama šalia dar 3 mėnesius iki aš pastojau, vadinasi kažkas iš mūsų dar nebuvome pasirengę, neatėjo tinkamas laikas, kad sūnelis gimtų su jam reikalingų horoskopu. Pastojimo momentą aš tiksliai pajutau ir pamenu kaip dar juokaudama, po 5 mėnesių bandymų vyrui pasakiau, kad va atrodo pavyko.
Kaip padidinti galimybes pastoti?
Galima pasinaudoti E. Jono metodu. Jo esmė ta, kad kiekviena moteris turi du nepriklausomus vaisingumo ciklus. Vienas gerai žinomas – tai menstruacijų ciklas ir ovuliacijos dienos. Įdomu tai, kad ovuliacijos dienomis apvaisinant moteris pagalbinio apvaisinimo metodu, pasiseka tik apie 15 % atvejų. Siekdamos apsisaugoti nuo nėštumo ir skaičiuodamos vaisingas ir nevaisingas dienas, pastoja kur kas daugiau moterų. Taigi yra dar vienas ciklas, kurį medikai kartais vadina spontanine ovuliacija, nes nežino, kaip paaiškinti. Jos metu pavyksta pastoti apie 85 % atvejų. Antrąjį ciklą valdo Mėnulis, kiekvieną mėnesį grįžtantis į tą pačią padėtį, kurioje buvo moters gimimo momentu. Dienos, kai šie du ciklai sutampa, vadinamos superovuliacija. Per jas moterims, kurios neturi patologinių sveikatos problemų, pastoti tikimybė padidėja 99 %, net jei ilgokai nepavyko susilaukti vaikų be aiškių priežasčių.
Vieno mediko žodžiais mano pačios tikimybė pastoti nebuvo itin aukšta, o kai pastojau gan netikėtu ciklo metu ir įsigilinau į Jono metodą, pasiskaičiavau paaiškėjo jog pastojau būtent mėnulio grįžimo į gimimo fazę dieną ir gimė berniukas kaip ir nurodė šis metodas.
Žurnalui Būrėja duotas interviu.
o kur rasti tą jono apskaičiavimo metodiką, kad galėtum apsiskaičiuoti tinkamą laiką? pasižėjau pagal savo gimimo datą, tai buvo 11 mėnulio diena priešpilnis..
Laba diena!
Norėčiau pakomentuoti tiek straipsnį, tiek komentarus.
Tema išties subtili ir nevienareikšmė. Ji nuolat kelia daug klausimų žmonėms, o atsakymai į tuos klausimus, greičiausiai – individualūs. Kiekvienas atvejis skirtingas ir tie, kurie giliai dirba su žmogaus situacija, su konkrečia karma, įžvelgia labai skirtingas vaikų neturėjimo priežastis.
Man patinka viena idėja ( tuo norėčiau papildyti Linos straipsnį ). Jei moteris nori susilaukti vaikų, tačiau jai nepavyksta pastoti, nors tam nėra jokių medicininių priežasčių, moteriai derėtų sąžiningai peržiūrėti savo motyvus. T.y. paklausti savęs – kodėl aš noriu vaikų? Neteisingi motyvai būtų: todėl, kad reikia; todėl, kad noriu vyrą pririšti prie savęs; todėl, kad sociumas spaudžia; todėl, kad draugė jau turi, o aš nenoriu nuo jos atsilikti; nepagimdžiusi jaučiuosi nepilnavertė, ne moteris; todėl, kad noriu kažką įrodyti ar pan. Teisinga motyvacija būtų – noras tapti laimingu bei laukiamą vaikelį padaryti laimingu.
Be jokios abejonės, būna ir karminės programos, kuriose nėra tokio plano kaip motinystė ar tėvystė. Kai kurių žmonių gyvenimo užduotys iš tiesų yra kitokios, ne visiems skirta ir santuoka, gyvenimas šeimoje ir nebūtinai tai turi būti kažkokios ypatingos evoliucijos žmonės, tiesiog jie šiame gyvenime mokosi pvz. savarankiškumo, stiprybės, priimti sprendimus remiantis tik į save, ramios reakcijos į savo vienumą ir t.t. ( visas priežastis nėra paprasta išvardinti, jų tikrai nepaprastai daug ir jos – individualios ).
Atkreipkime dėmesį. Kai kurie žmonės metų metais siekia vaiko gimimo ir – nieko, nepavyksta. O kitos moterys pastoja po atsitiktinės nakties arba pasigimdo paauglystėj ir paskui augina vaikus vienos. Daug prigimdo asocialūs žmonės, kurių ir kūnai užteršti, ir šiukšlynuose gyvena, ir laimės niekam jie tikrai nelinki 🙂 Manau, tai įvyksta dėl asmeninių karminių programų, Likimo.
Dar esu pastebėjusi savo aplinkoje. Moterys, įnirtingai siekiančios pastoti, užsiciklina. Užsuka save į negatyvias mintis, prisiskaudina, persitempia, persistengia. Tampa priklausomos nuo savo noro. O kai tik atsipalaiduoja, atiduoda viską aukštesnei valiai, ima jausti ramybę, gyvendamos taip, kaip gyvena – va tada ir pastoja. Tarsi „netyčia” 🙂
Dar faktai iš gyvenimo. Kai bevaikė šeima ima rūpintis kitais, skleisti savo širdies šilumą. Juk nesvarbu, kokiu vaiku tu rūpinsies, gali imtis ir globoti kokį našlaitį, ieškantį šeimos. Galima rūpintis silpnesniais giminaičiais, senukais, beglobiais gyvūnais… Kiek yra istorijų, kai įsivaikinusi našlaitį, šeima susilaukia ir savų! Juk esmė – meilėje artimajam, pačia plačiausia prasme.
Irenai. Nederėtų taip nepagarbiai kreiptis į straipsnio autorę, sumenkinant jos mintis. Ypač, jei tikrai bandot eiti dvasinio tobulėjimo keliu, domitės teosofija ir pan. Pagarba kito žmogaus nuomonei, pozicijai – jau rodo dvasinį augimą. Ne visada žmogus, stovintis ant aukšto evoliucijos laiptelio, turintis ypatingą misiją, yra bevaikis. Prisiminkime Rerichus. Jie veikė kaip šeima. Ir nuo to dvasingumo karūna jiems nenukrito. Meilė, rūpestis, pagarba viens kitam, liko kaip gražus, įkvepiantis pavyzdys. Ir tokių šeimų galima atrasti nemaža.
Vaiko turėjimas ar neturėjimas apie žmogų dar nieko nepasako. Kur kas svarbiau – kaip mes elgiamės su aplinkiniais ir savimi pačiu. Meilę skleisti galima tūkstančiais būdų.
Labai primityvus komentaras, jo lygis siekia tik paviršių. Taip, pagal teosofiją siela renkasi sau kųną, o ne tėvus. Siela renkasi ir įsikūnijimo vietą. Šeima, kuri nesulaukia vaikų, turi ieškoti savo misijos žemėje. Juk ne kiekvienas žmogus ateina dauginimosi misijai. Jei neturime vaikų, pirmiausia reikia pagalvoti apie misiją, o nepulti valyti organizmo. Jei asmenybės aukštas evoliucijos laipsnis, gali būti, jog mes sutverti padėti žmonėms kitaip, o ne gimdyti vaikus. Aukšto evoliucijos laipsnio asmenybės net nekuria šeimų. Šiuose parametruose jos jau turi patirtis. Ne visi žmonės atėję į ši pasaulį reiškiasi per instinktus. Dalis jų, apie 15 proc. atėjo į ši pasaulį transformuoti savo sielą.
Dėkui Irena, puikiai papildėte temą. Man iš tiesų psichologiškai sunkoka sakyti tokį dalyką, nors jaučiu jį kaip teisingą. Tiesiog manau jog žmonės atėję su kitokia misiją ir aukšto evoliucijos lygio sąmoningai junta tą savo pašaukimą ir kad šeima jiems neaktuali. Vargu ar žmonės sukūrę šeimą ir iš visos širdies trokštantys, bet negalintys susilaukti vaikų yra būtent toje situacijoje. Tuomet nebūtų tokio poreikio tapti tėvais, vaikų nebuvimas nebūtų tokia kančia. Tokių atvejų kai nebūtini vaikai ir misija kita galbūt yra tarp tų, kurie eina stereotipinių vertybių kelių ir graužiasi, kad nesigauna, bet mažai. Kaip pati sakėte „aukštas evoliucijos laipsnis”, kitas sąmoningumas, tokie žmonės supranta kas vyksta. Tad daugiau nepastojimo atveju lemia nesveika aplinka ir gyvenimo būdas fiziniame lygmenyje ir emocinės traumos neišsigydytos žaizdos bei energetiniai blokai subtiliajame lygmenyje. Bent jau tokia mano nuomonė, galite su ja nesutikti, pasidalinti savąją ar kažkuo papildyti mano samprotavimus.
Miela, Lina. Troskimai, norai, aistros, prisirisimai yra zemo evoliucijos laipsnio pozymis. Tai zmogaus pasireiskimas per fizine samone – per instinktus. Kai, tuo tarpu, zmogaus samone esybeje yra issidesciusi keturiuose lygmenyse. Instinktai pati zemiausia pakopa, gyvuniskumas zmoguje. Jus klystate, kad tie zmones, kurie neturi vaiku, del to kencia. Atsiradus vaikams, kancia liks, tik zmogus nurodys kitas jos priezastis. Zinant ar suvokiant isikunijimo mechanizma kancia yra kaip ant delno. Zmogus kencia del nezinojimo, del sviesos nebuvimo, bet ne del vaiku, pinigu ar busto neturejimo. Visatai vaiku turejimas ar ju neturejimas yra lygiaverciai dalykai. Mes kenciame del situaciju sureiksminimu i viena ar i kita puse. Tad zmogus kencia ne del situacijos, bet del poziurio i savo situacija, o pakeitus poziuri, kancia isnyksta. Visi ta praejome evoliucijos kelyje arba dar praeisime. Jus esate miela asmenybe, tiesiog mane uzkabino Jusu Dusia. Esate nuostabus zmogus. Labai maloni ir silta svetaine. Linkiu sekmes ir sviesos
Manau nereiktų taip „griežtai”. Visi mes čia transformuoti savo sielą, o lietuviškai- mes atėjome mokytis. Ir veiklos spektras tam yra labai platus. Paprieštarausiu ir tam teiginiui, kad nesirenkami tėvai, Ne tik pasirenkami, bet jų sielos yra prašoma, kad galima būtų ateiti į jų gyvenimą…
Na, o apie tapimą tėvais savaime aišku, kad veikia karminės priežastys, pasirinkta misija ir kt. Čia yra svarbiausias Suvokimo kelias . Atsakyti sau į klausimą:- „Kodėl manęs nesirenka būti mam, ar tėčiu? ” ir sąmoningai išspręsti šio suvokimo pamokas.
Dėkui Rita už jūsų mintis, taip ir knieti pridėti prie pabaigos dar vieną klusimą užduoti sau „Kodėl, kokiu tikslu aš aukštesniame egzistencijos lygmenyje pasirinkau neturėti vaiko”, juk ir tai svarbu.